Šv. Andriejus

AndriejusŠiemet, 2015 kovo 28 d. Katalikų Bažnyčia, o taip pat ir visa Ispanija šventė didžiausios savo šventosios, Jėzaus Teresės, dar vadinamos Didžiąja Terese ar Terese Aviliete, 500-ąjį gimtadienį. 

Ir savi, ir svetimi Teresę apibūdina vienbalsiai: tai buvo veikli, nerimstanti, ambicinga moteris, pasižymėjusi neeiline energija ir protu. Tačiau ką tokiai asmenybei veikti XVI amžiaus Ispanijoje, kurioje moteris galėjo rinktis tik vieną iš dviejų: užsidaryti prie šeimos židinio arba tą padaryti tarp keturių vienuolyno sienų? Pastaroji išeitis žadėjo kiek daugiau laisvės: bent jau buvo aišku, kad nereikės kas akimirką taikytis prie vyro nuotaikų ir įgeidžių. Tačiau ir šis kelelis buvo nužymėtas taip griežtai, kad kiekvienas bandymas ieškoti asmeniškesnio santykio su Dievu galėjo baigtis ant Inkvizicijos laužo. Tai galiojo ne tik moterims, bet ir vyrams, negelbėjo net priklausymas dvasiniam luomui ar aristokratijai: demokratiškai nusiteikę inkvizitoriai 1559 m. (kai Teresei buvo 44-eri) gėdingai mirčiai pasmerkė vienuolius, vienuoles, kunigus, didikus ir vieną kitą aristokratę; visi jie buvo įtarti liuteroniškų idėjų platinimu. Praėjus vos keliems metams nuo panašių įtarimų iš Ispanijos turėjo bėgti net vienas hercogas, tapęs jėzuitu būsimas šventasis Pranciškus Borcha.

Kaip tokiais laikais sugebėjo išvengti laužo Jėzaus Teresė, kuri nebuvo nei didikė, nei mokslingas teologas, tačiau išdrįso ne tik skaityti teologijos knygas gimtąja kalba, bet ir pati jas rašyti? Dar daugiau: ji net ėmėsi reformuoti vienuolijas, ir – o siaube – ne tik moterų, bet ir vyrų! Tad radikalumu ir ryžtu Jėzaus Teresė nė per pirštą nenusileido savo amžininkui Liuteriui, tik užuot, kaip jis, išėjusi iš Katalikų Bažnyčios, ispanė sugebėjo… ją reformuoti iš vidaus. Istorijos tyrinėtojai sutinka, kad protestantų judėjimas Ispanijoje neprigijo ne dėl Inkvizicijos griežtumo, bet dėl to, kad keli drąsūs krikščionys sukūrė erdvę dvasiniam atsinaujinimui Bažnyčios viduje. Jų tarpe iškiliausia yra Jėzaus Teresė, parašiusi net keturis veikalus apie maldą ir meditaciją, laikomus krikščioniškojo dvasingumo viršūne, ir įsteigusi 17 moterų bei 15 vyrų vienuolijų. Tačiau kaip ji, puikiai pažindama savo laikų Bažnyčią, drįso imtis tokio darbo? Dar daugiau: Jėzaus Teresė pradėjo veikti tik įkopusi į penktą dešimtmetį, suriesta ligų. To negana: ji buvo apsikrikštijusio žydo anūkė, taigi ano meto Ispanijoje – antrarūšis žmogus, negalėjęs užimti valstybinių ar bažnytinių tarnybų, kuriam užsidarydavo net daugelio vienuolynų durys. Tik ji pati (ir artimiausi šeimos nariai) žinojo, kaip labai rizikuoja palikdama saugų uždaro vienuolyno šešėlį ir imdamasi viešai veikti: kiekvieną akimirką galėjo iškilti į dienos šviesą šis pavojingas faktas, nudžiugindamas daugybę „nerimstančios vienuolės” nedraugų. Kaip tokiais laikais sugebėjo išvengti laužo Jėzaus Teresė, kuri nebuvo nei didikė, nei mokslingas teologas, tačiau išdrįso ne tik skaityti teologijos knygas gimtąja kalba, bet ir pati jas rašyti? Dar daugiau: ji net ėmėsi reformuoti vienuolijas, ir – o siaube – ne tik moterų, bet ir vyrų! Tad radikalumu ir ryžtu Jėzaus Teresė nė per pirštą nenusileido savo amžininkui Liuteriui, tik užuot, kaip jis, išėjusi iš Katalikų Bažnyčios, ispanė sugebėjo… ją reformuoti iš vidaus. Istorijos tyrinėtojai sutinka, kad protestantų judėjimas Ispanijoje neprigijo ne dėl Inkvizicijos griežtumo, bet dėl to, kad keli drąsūs krikščionys sukūrė erdvę dvasiniam atsinaujinimui Bažnyčios viduje. Jų tarpe iškiliausia yra Jėzaus Teresė, parašiusi net keturis veikalus apie maldą ir meditaciją, laikomus krikščioniškojo dvasingumo viršūne, ir įsteigusi 17 moterų bei 15 vyrų vienuolijų. Tačiau kaip ji, puikiai pažindama savo laikų Bažnyčią, drįso imtis tokio darbo? Dar daugiau: Jėzaus Teresė pradėjo veikti tik įkopusi į penktą dešimtmetį, suriesta ligų. To negana: ji buvo apsikrikštijusio žydo anūkė, taigi ano meto Ispanijoje – antrarūšis žmogus, negalėjęs užimti valstybinių ar bažnytinių tarnybų, kuriam užsidarydavo net daugelio vienuolynų durys. Tik ji pati (ir artimiausi šeimos nariai) žinojo, kaip labai rizikuoja palikdama saugų uždaro vienuolyno šešėlį ir imdamasi viešai veikti: kiekvieną akimirką galėjo iškilti į dienos šviesą šis pavojingas faktas, nudžiugindamas daugybę „nerimstančios vienuolės” nedraugų.